ETNOSODAS.LT
/

Publikacijos, TV ir radijo laidos

 

TAPYTOJA, KRAŠTOVAIZDŽIO KŪRĖJA EURIKA URBONAVIČIŪTĖ (laida)

Mane sudomino ne tik saviti tapytojos Eurikos Urbonavičiūtės paveikslai, bet ir sukurti kraštovaizdžiai. Paskambinau, sutarėme, kada atvažiuosime filmuoti. Tiesa, kiek suglumau, išgirdusi priežastį, kodėl susitikimo datą pasiūlė nukelti vėliau – sakė, kad reikia išvalyti langus. Tik nuvažiavusi pas dailininkę supratau, kodėl kalbėjo apie langus – jų čia daug ir visi – nuo žemės iki lubų, tiesiog, stiklo sienos. Žvelgiant iš bet kurios namų dirbtuvės vietos atrodė, kad esu jaukiame saulėtame kieme, o ne namo viduje – tiek aplinkui šviesos ir erdvės, gražaus jaukumo. 

Mūsų dienomis mažai kalbama apie grožį – atseit, banalu. Tačiau grožis yra galingas. Apie tai kalbama mituose (pvz., kad ir apie Trojos karą, kuris kilo dėl gražiosios Helenės pagrobimo), didžiųjų visų laikų mąstytojų  darbuose apie kūrybą. Per amžius grožio samprata kito, tačiau gebėjimas patirti ir įžvelgti, kurti grožį išliko tikrųjų menininkų doroviniu pašaukimu.

Eurika Urbonavičiūtė AUKSO PJŪVIS

Tapytoja, kraštovaizdžio kūrėja Eurika Urbonavičiūtė mano, kad gražu ten, kur yra harmonija. Harmonijos dėsnių bandoma išmokyti dailės akademijose, jie galioja ir kituose menuose. Mokslininkai įvairių eksperimentų metu įrodė, kad „aukso proporciją“ atspindintys matmenys yra patraukliausi žmogaus akiai. Žodžiu, kur vyrauja „aukso pjūvio“ proporcija, ten gražu.  Tačiau, kaip yra pasakęs vienas rytų išminčius, daiktas yra gražus tik tam tikru momentu, tik tam tikroje aplinkoje ir tik tam tikram žmogui. Absoliutaus grožio nėra, ir grožis kiekvienam iš mūsų yra kitoks – kas vienam gražu, kitam gali būti negražu.

Eurika Urbonavičiūtė piešia nuo vaikystės. Ant jos stalo gulėdavo akvareliniai dažai ir spalvoti pieštukai, ir, kai mama ją išveždavo į kaimą, piešdavo gamtą – karves, arklius, augalus, stebėdavo jų proporcijas. Pirmasis dailininkės darbas – molinis arkliukas. Jį sukūrė, kai buvo septynerių, o tapyti, galima sakyti, pradėjo nuo pirmųjų piešimo pamokų vidurinėje mokykloje. Galimybės lankyti dailės mokyklos ar būrelio ji neturėjo, todėl mokėsi, kopijuodama gražias iliustracijas ar atvirutes, taip pat smėlio dėžėje kūrė sodelius, kiemelius, apkaišiodama gėlėmis, šakelėmis, augalais.

Eurika Urbonavičiūtė SAUGOTOJAS

Kai paklausiau, kodėl Eurika Urbonavičiūtė pasirinko ne tapybos, o architektūros studijas dabartiniame Vilniaus Gedimino technikos universitete, ji atsakė, kad architektūra – tikslusis mokslas, ir dar meniškas,  visų pirma, todėl. Įstoti pavyko dėl dviejų priežasčių: ji buvo medalininkė-moksliukė, tais laikais kažkiek stojamųjų balų pridėjo, o iš piešimo egzamino, nieko nelankiusi, gavo ketvertą. Tada ji ir pagalvojo, kad gerai, kad kažką sugeba. Tačiau po dviejų studijų metų, nors iš piešimo gaudavo gerus pažymius, suprato, kad... nemoka piešti ir „metė tą reikalą“. Vėl paėmė teptuką į rankas 2008-aisiais, po trejų metų jai buvo suteiktas tautodailininkės vardas, o 2015-aisiais Eurika Urbonavičiūtė tapo Prancūzijos meno asociacijos „Mondial Art Academia“ nare.

Eurika Urbonavičiūtė SAKMĖ

„Man norisi atitrūkti nuo visų reglamentų ir tapybos kanonų. Esu tautodailininkė, neturiu akademinio išsilavinimo, todėl galiu sau leisti nesilaikyti taisyklių. Na taip, aš žinau pagrindines, ir viskas, o kurdama galiu jų nepaisyti, nes man atleistina. Ir nebijau kritikos, kurios bijo mano bičiuliai, baigę Dailės akademiją“, – juokdamasi pridūrė dailininkė.

Jos paveikslai paslaptingi, kaskart gali įžvelgti vis ką nors nauja susipynusiuose ornamentuose, simboliuose, spalvų ir šviesos žaisme. Juose gali pamatyti daug baltų simbolių – ir Svastiką, ir kitą ugnies ženklą su žalčiais, ir Saulės simbolį. „Mano darbuose jų daug yra. Aš daug ir spiralių, kriauklių piešiu. Noriu pasakyti, kad gamta yra tobula, kad aplinka yra tobula, ir mes – tos gamtos dalis, todėl taip pat esame tobuli. Mums daug kas atleidžiama, nes, ką padarysi, mes juk – gamta“, – šypsojosi tapytoja.

Gamta menininkę nuolat „kviečia“ pokalbiams, nes ji kuria kraštovaizdžius, užsiima aplinkos apželdinimu. Eurika Urbonavičiūtė yra viena iš kūrybinės studijos „Sodo meno avilys“  įkūrėjų, organizuojančių kraštovaizdžio dizaino ir aplinkos apželdinimo pagrindų kursus du  kartus per metus, pavasarį ir rudenį. Užsiėmimai vyksta VU Kairėnų botanikos sode, kuriame atsiranda puiki galimybė pademonstruoti augalų derinimą gyvai.

Kraštovaizdžio projekavimas. Darbas 12

Eurikai Urbonavičiūtė prisipažino esanti japoniško sodo šalininkė. Japoniškas gamtiškas stilius jai yra labai gražus, žavingas, tačiau japonų gamtos filosofiją reikia perprasti. Japonai „atsineša“ gamtą į savo kiemą – formuoja augalus, remdamiesi gamtos formomis, kurios yra aptakios, apvalios, vingiuotos. Jie dievina akmenis, ir mes, lietuviai, taip pat. Todėl kraštovaizdžio kūrėja mano, kad „tereikia išimti tradicinius japonų žibintus ir turėsime lietuvišką kraštovaizdį. Vienas prie vieno“. Didžiąją metų dalį Eurika Urbonavičiūtė skiria  kraštovaizdžių kūrimui, aplinkos apželdinimui pagal užsakymus, o paveikslus tapo savo malonumui, tik žiemą, nes, pasak dailininkės, tapyba nėra jos pragyvenimo šaltinis.

Pasirodo, tapybos darbams sugalvoti temą visai nesunku, nes idėjos kyla greitai, tačiau pats išpildymas trunka ilgai. Vienas iš Eurikos Urbonavičiūtės tapybos bruožų yra daugiasluoksniškumas – drobę dengia trimis ar keturiais sluoksniais, kiekvienas turi išdžiūti. Iš pradžių ji „užmeta“ piešinį ant drobės, sudėlioja proporcijas, kad būtų harmoninga kompozicija, o tada jau „laukia juodas darbas“. Aliejiniai dažai ilgai džiūna, kai kurios spalvos – po kelias savaites, todėl reikia laukti, kad vėl galėtų tapyti ant viršaus. Vieną darbą su visais džiovinimais dailininkė tapo apie mėnesį ir ilgiau.  

Eurika Urbanavičiūtė NEBYLUS SARGAS

Eurikos Urbonavičiūtės paveikslams būdingos santūrios spalvos, juose vyrauja daugiausia trys spalvos ir keli tos pačios spalvos atspalviai. Jai gražiausios yra lietuviško kraštovaizdžio rudens ir žiemos spalvos, todėl, kad nėra margų. Pavasaris labai triukšmingas, nes sprogstantys lapai yra vaiskios žalios spalvos, o ta žalia – įvairių atspalvių. Tas pavasario margumynas yra sunkus, jį šiaip taip iškenčia. Vasarą jau geriau, visos žalios spalvos tampa vienodos, nebėra tiek jaunų ūglių, kurie visada ryškesni, o tada – jau ruduo. Tada ji tvarko savo sodą, turi laiko juo pasigrožėti.

Dailininkė pritarė, kad savo paveiksluose personifikuoja gamtos jėgas, tapo gamtos veidus: „Taip. Suteikiu dievybėms įsivaizduojamus žmogiškuosius pavidalus, daugiausia moterų. Nutapiau ir kelis vyrų portretus... Turiu dvi kates, kurias vadinu savo saugotojomis. Juodoji – mano mūza, modelis. Jos labai protingas smaragdinių akių žvilgsnis...“

Neįprasta, kad kiekvienas paveikslas turi ir pavadinimą, ir aprašą. Eurikos Urbonavičiūtės nuomone, būtent aprašas ir atsako į klausimą, ką ji norėjusi nutapyti. Jame perteikta visa esmė, kodas, o tada jau galima ir dar kitaip pažvelgti į tai, ką pavaizdavo. Nors tie keli sakiniai nėra atsitiktinis dalykas, vis tiek lieka daug erdvės kiekvieno vaizduotei ir interpretavimui. Pavyzdžiui, ji turi du saugotojus, tai paveikslai „Nebylus sargas“ ir „Saugotojas“. Juos galima interpretuoti dvejopai. Iš vienos pusės, kad mus saugo gamta, iš kitos – kad mes, būdami gamtos dalimi, turime saugoti savo artimus ir gamtą. Kiekvienas menininkės darbas išreiška pagarbą. Pagarbą kultūroms, gamtos reiškiniams, religijoms.

Eurika Urbonavičiūtė KONTAKTAS

Savo kūrybą plačiajai visuomenei Eurika Urbonavičiūtė pristatė teminėse parodose „Pradžia“ (2015 m., pagrindiniame parodos paveiksle nutapė savo molinį arkliuką), „Femme“ (2017 m., atkreipė dėmesį į moteriškumą), „Šviesa“ (2020 m., mąstė apie šviesos poveikį jausmams), kurios vyko  mėgstamiausioje dailininkės  erdvėje – VU Kairėnų botanikos sode. Sukurti daug naujų paveikslų dėl sudėtingos daugiasluoksnės tapybos technikos prireikia ne vienerių metų, todėl visos parodos dailininkei svarbios ir kelia jaudulį, ypač tos, kuriose dvi mėgstamiausios stichijos – kraštovaizdis ir tapyba –  tampa viena visuma

Nijolė Jačėnienė

Grįžti į pradžią