Nijolė Jačėnienė „Pokalbiai su Lietuvos tautodailininkais“ (2020)

MEDŽIO SKULPTORIUS, KRYŽDIRBYS ALGIMANTAS SAKALAUSKAS

Skulptorius Algimantas Sakalauskas sukūrė daugybę monumentalių medžio paminklų nuo pusantro iki trylikos su puse metro aukščio. Jo darbai plačiai pasklidę Lietuvoje ir pasaulyje. „Iš užsienio šalių daugiausia mano darbų „susikaupė“ Austrijoje, dar yra Čekijoje, Lenkijoje, Estijoje, Vokietijoje, JAV, Japonijoje. Japonijoje buvau du kartus. Vieną kartą – tarptautinėje kūrybinėje stovykloje, ten sukūriau trijų su puse metrų aukščio ugnies deivę Gabiją iš vietinio kamparo medžio. Antrą kartą pakvietė skaityti pranešimą apie mūsų stogastulpių unikalumą, jų reikšmę ir poveikį aplinkai, žmogui“, – pasakojo skulptorius improvizuotos ekskursijos metu.

TRADICINIŲ SODŲ RIŠĖJA MARIJA LIUGIENĖ

Tautodailininkę Mariją Liugienę pažįstu labai seniai. Kaskart, prireikus patarimų lietuvių tradicinės kultūros klausimais – ar tai būtų susiję su Kalendorinių švenčių papročių aiškinimu, ar tradicinių puošybos dirbinių kūrimu, ar renginių pravedimu – drąsiai kreipiuosi į ją. Marija visuomet išklauso, pataria. Stebuklingas žmogus! Ji spinduliuoja meile savo kraštui ir žmonėms, kiekvienam atveria lietuvių liaudies kūrybos grožį ir gelmę. Arčiausiai Marijai prie širdies – šiaudiniai sodai.

KALVIS RIČARDAS GREKAVIČIUS

Kalvių kalviu tituluotas Ričardas Grekavičius mūsų filmavimo grupę pasitiko ant savo kalvės slenksčio Karmėlavoje. Pervėręs skvarbiu žvilgsniu, įleido į dirbtuvę ir stebėjo, kaip mes dairomės. Iš išorės pastatas, kuriame įkurta dirbtuvė, atrodė nedidelis. Tačiau, įėję į vidų, pamatėme erdvią patalpą. Joje gulėjo įvairių storių ilgi metalų virbai. Šalia, kiek mažesnės patalpos centre, žiojėjo žaizdras, o netoliese stovėjo tradicinis kalvio priekalas ir jo modernioji pneumatinė versija, kabėjo tvarkingai surikiuoti įvairių formų plaktukai, kaltai, kūjai ir kiti kalvio darbui reikalingi įrankiai.

AUDĖJOS JANINA BLAŽUKIENĖ

IR EDITA BLAŽUKAITĖ-ŠŪMAKARIENĖ

Audimas Lietuvoje buvo vienas mėgstamiausių moterų darbų, o audimo meistriškumo paslaptys nuo seno perduodamos iš kartos į kartą. Įprastai liaudies dekoratyvinė tekstilė skirstoma į vienspalvius audinius (paklodes, užvalkalus, staltieses, rankšluosčius) ir spalvotus audinius (lovatieses, gūnias, kilimus, medžiagas drabužiams, juostas).

TRADICINIŲ AMATŲ MEISTRAS ALBINAS ŠILEIKA

Pažintis su tradicinių amatų meistru Albinu Šileika prasidėjo nuo prieverpsčių parodos, kuri buvo surengta Vilniuje, Lietuvos tautodailininkų sąjungos galerijoje. Atkreipiau dėmesį, kad kiekviena prieverpstė vis kitokia, tačiau visose dailiai ir kruopščiai išraižyti gražiausi ornamentai – darbuose jaučiama įgudusi akis ir ranka. Pasidarė smalsu, kas yra tas kantrus meistras ir kodėl jis drožinėja prieverpstes.

TAPYTOJA, KRAŠTOVAIZDŽIO KŪRĖJA

EURIKA URBONAVIČIŪTĖ

Mane sudomino ne tik saviti tapytojos Eurikos Urbonavičiūtės paveikslai, bet ir sukurti kraštovaizdžiai. Paskambinau, sutarėme, kada atvažiuosime filmuoti. Tiesa, kiek suglumau, išgirdusi priežastį, kodėl susitikimo datą pasiūlė nukelti vėliau – sakė, kad reikia išvalyti langus. Tik nuvažiavusi pas dailininkę supratau, kodėl kalbėjo apie langus – jų čia daug ir visi – nuo žemės iki lubų, tiesiog, stiklo sienos. Žvelgiant iš bet kurios namų dirbtuvės vietos atrodė, kad esu jaukiame saulėtame kieme, o ne namo viduje – tiek aplinkui šviesos ir erdvės, gražaus jaukumo. 

KERAMIKAS EUGENIJUS PAUKŠTĖ

Eugenijus Paukštė ir Eglė Zulonaitė-Paukštienė – tautodailininkai, garsūs Lietuvoje juodosios keramikos meistrai. „Pažiūrėkite, atrodo, kad ąsotis virpa, jį sulipdžiau iš mažų gabaliukų. Po degimo ant sienelių galima įžiūrėti daugybę juodos spalvos atspalvių. Sako, „juoda keramika“. Gerai įsižiūrėjus, ji visai nejuoda“, – šypsojosi Eglė Paukštienė. Nenustebau, juk esame galerijoje-studijoje „Molio laumė“, todėl juoda spalva gali būti ir ne juoda.

VYTINIŲ JUOSTŲ AUDĖJA VILIJA RATAUTIENĖ

Kaune gyvenanti tautodailininkė Vilija Ratautienė – įsimylėjusi savo amatą. Meistrė sako, kad „Jei galvosi apie materialinę naudą, ūpas austi greitai gali išgaruoti. Nuo seno tikima, kad audimas, mezgimas, narpliojimas, raizgymas yra tam tikras bendravimas su aukštesnėmis būtybėmis. Šis darbas veikia raminamai, prilygsta meditacijai.“ Seniausias audimo su metmenimis ir ataudais būdas, pasak archeologės Rimutės Rimantienės, yra vytinis audimas. Vytinės juostos audžiamos kvadratinėmis lentelėmis su skylutėmis kampuose, per kurias perkišami siūlai. Lenteles persukant susidaro žiotys, pro kurias „šaunami“ ataudai. Manoma, kad šiam audimo būdui yra apie šeši tūkstančiai metų.

TAPYTOJAS POVILAS DIRGĖLA

Tapytojas Povilas Dirgėla nustebo, kai paskambinome ir pasiteiravome, ar galėtume pasikalbėti apie kūrybą. Nustebo todėl, kad marinistikos žanras Lietuvoje ne itin aptariamas ir, iš pirmo žvilgsnio, „banalus kaip meilė“. Tačiau sutartu laiku susitikome. Jaukiuose ir gražiuose Povilo ir Vidutės (taip meiliai tapytojas vadina savo žmoną) namuose ir vieno kambario dirbtuvėje jūros daug. Ji banguoja įvairių dydžių paveiksluose, ant visų buto sienų. Iš tiesų, Povilo Dirgėlos tapytos jūros bangos su jokia kita nesupainiosi, ji apčiuopama, gyva.

POPIERIAUS KARPINIŲ MEISTRĖ ELVITA ŠEPUTAITĖ

Tautodailininkė Elvita Šeputaitė į susitikimą Klaipėdoje, Lietuvos tautodailininkų sąjungos galerijoje „Marginiai“, atvažiavo iš Skuodo. Atsivežė savo darbus, sudėtus dėžėje ant ratukų, ir stovus darbams pastatyti. Karpinius, įrėmintus ir įstiklintus, vieną po kito gražiai sudėliojo ir atsiduso: „Su karpiniais reikia elgtis atsargiai. Karpai mėnesius, o įplėšti gali per sekundę. Todėl juos įstiklinu, vaikams ir paskaitų mokomąją medžiagą laminuoju.“

PEILIADIRBYS-GINKLININKAS VYKINTAS MOTUZA

Tąkart buvo ankstyvas ruduo, vaiskus ir saulėtas rytas. Važiavome filmuoti į Aukšaitiją, Anykščių rajoną. Likus keliolikai kilometrų, pasiklydome miškingoje vietovėje, nes ėmė „blaškytis“ išmanioji navigacija. Lengviau atsidusome, kai prisiskambinome vienkiemio šeimininkui. Vykintas Motuza pasakinėjo, kur kada pasukti, kokiu keliuku važiuoti ir už kokio kelmo neužkliūti. Iš karto pasidarė aišku, kad miškas jam savas, pažįstamas, išvaikščiotas skersai išilgai.

KAPŠADIRBYS MARTYNAS ŠVEDAS

„Šitas plaktukas odinis, su juo arkliams prikala pasagų vinis. Nesužeidžia gyvūno. Tai yra gudrus kaubojų išradimas. Naudoju jį, kad nepažeisčiau gaminio odos. Kai daug kartų sugadini, ieškai atsakymų ir būdų nesuklysti. Juk viską reikia saugoti“, – „kaldamas“ ornamentą ant būsimo kapšelio odos aiškino Martynas Švedas. Jis puikiai pamena savo pirmąjį darbą: „Reikėjo stoti į Istorinės karybos klubą ir pagaminti sau reikiamus drabužius. Tuo pačiu pasisiuvau ir odinį diržakrepšį, kuris kaip pirmas blynas tikrai buvo neprisvilęs.“

Publikacijų ciklo autorei Nijolei Jačėnienei Lietuvos kultūros taryba 

2020 m. skyrė 3 mėnesių trukmės individualią valstybės stipendiją